Vieną saulėtą spalio rytą, vos įžengęs į dirbtuvę, sulaukiau netikėto iššūkio. Mane pasitiko organizatorių komanda su prašymu sukurti įspūdingą gėlių sieną, kuri taptų pagrindiniu artėjančios mados šventės akcentu. Užduotis buvo aiški, bet ambicinga: sukurti daugiau nei trijų metrų aukščio sieną, kurios lapai ir gėlės kurtų subtilų spalvų perėjimą – nuo giliai žalios apačioje iki švelniai rožinės viršuje.
Pradžia: kūrybos chaosas
Siena turėjo būti dekoruota rankomis, o kiekvienas lapelis pritvirtintas atskirai, kad būtų pasiekta maksimali detalumo kokybė. Organizatoriai norėjo įtraukti gyvą augmeniją, o tai reiškė, kad kompozicija turėjo ne tik gražiai atrodyti, bet ir išlikti šviežia bent keletą dienų. Tai reikalavo nepriekaištingos planavimo ir kruopštumo.
Savo pagrindiniu įrankiu pasirinkau vinių pistoletą – tokį, kokį dažniausiai naudoja statybininkai, bet šįkart jis tapo mano sąjungininku meno kūrime. Tinkamai pritaikęs slėgį ir pritvirtinimo techniką, galėjau tiksliai ir greitai priklijuoti kiekvieną lapelį bei žiedą.
Kuriant spalvų perėjimą
Siena prasidėjo nuo sodrios, tamsiai žalios spalvos, kurią sudarė gluosnio ir magnolijos lapai. Jie turėjo šiek tiek vaškinį paviršių, todėl puikiai atspindėjo šviesą ir sudarė tvirtą pagrindą. Pirmiausia sudėjau didelius lapus, o po jų pradėjau sluoksniuoti mažesnius, kad išgautume tekstūros efektą. Kiekvienas lapelis buvo tvirtinamas atskirai, siekiant sukurti švelnius perėjimus.
Maždaug sienos viduryje žalumą pamažu keitė gelsvos spalvos akcentai – į darbą įsitraukė eukalipto lapai ir džiovintų hortenzijų žiedai. Ši dalis buvo sudėtingiausia, nes reikėjo užtikrinti, kad perėjimas atrodytų natūralus. Praleidau keletą valandų, eksperimentuodamas su lapų išdėstymu – pirma sudėjęs, tada perdėliodamas, kad pasiekčiau reikiamą efektą.
Viršutinėje dalyje spalvos perėjo į švelnią rožinę, kurioje dominavo rožių žiedai ir mažytės gyvos gubojos šakelės. Paslaptis slypėjo ne tik spalvų parinkime, bet ir jų sluoksniavime: vieni žiedai buvo klijuojami tiesiai prie sienos, kiti – paliekant šiek tiek erdvės tarp jų ir pagrindo. Tai suteikė kompozicijai gylio.
Netikėtos problemos
Tą vakarą, kai siena jau buvo beveik baigta, pastebėjau, kad žemesnioji jos dalis pradėjo linkti dėl sunkesnių lapų. Pasitaręs su techninės komandos nariais, sustiprinau ją papildomais tvirtinimais ir pridėjau lengvesnių elementų, kad sumažinčiau svorį. Šis netikėtas rūpestis dar labiau sustiprino mano įsitikinimą, jog floristo darbe reikia būti ir menininku, ir inžinieriumi.
Galutinis akordas
Kai paskutiniai žiedai buvo pritvirtinti, siena atrodė kaip gyvas paveikslas – nuo žemės kylančios spalvų bangos, pereinančios iš tamsios žalumos į pastelinius tonus. Kiekvienas, įėjęs į salę, trumpam sustodavo – žavėjosi ne tik spalvų harmonija, bet ir kruopščiu kiekvieno elemento išdėstymu.
Renginio metu prie sienos stovėjo nesibaigiančios žmonių eilės – fotografuotis, grožėtis, prisiliesti. Viena svečias paklausė, ar visa tai buvo nupirkta kaip vientisa dekoracija. Nusišypsojęs atsakiau, kad kiekvienas lapelis buvo klijuojamas rankomis, su meile ir kantrybe. Jie nustebę palinksėjo galvomis, o aš pajutau, kaip širdį užplūsta pasididžiavimas savo darbu.
