2015 metų rugsėjo 17- spalio 1 dienomis Meno galerijoje „Kauno langas“ Gedimino Endriekaus metalo plastikos paroda „PROLOGAS“
Gediminas Endriekus kilęs iš Plungės. Vaikystėje daug lipdęs, po studijų trumpam stabtelėjęs, prie kūrybos grįžo prieš gerus 5 metus.
Pirmoji personalinė G. Endriekaus bronzos skulptūrų paroda „Prologas“ – tai tykus savęs klausymasis, ilsintis nuo skubančios aplinkos. Įsukę į ryjantį informacinio triukšmo ratą, dirbtiniai geiduliai perrėkia mūsų pačių mintis. Materialiam pertekliui užkimšus protus nors ir mažiausias, neįpareigojantis žingsnelis savęs link, įgyja svarbą ir įdomumą. Kokie būtų mūsų vidiniai pasauliai, jei ne perteklinė aplinka? Ar kiekvienas iš mūsų turėtume savo galvose po olą, į kurią patekę galėtume pailsinti savo skubančius kūnus ir protus? Ramybės būseną, kurioje spalva, garsas, forma, temperatūra susilietų į neregėtus – neįmanomus derinius. Uždarą terpę, kurioje prieglobstį rastų įvairiausio plauko tvariniai. Prologas – šio vidinio G. Endriekaus pasaulio pradžia.
Gyviai čia panašūs į augalus ir atvirkščiai. Samanoti kūriniai – lyg ilgai kaupti sąmonėje, atėję naujai į šį pasaulį jau su atmintim, kaip įgytos patirties rezultatai. Kūriniai pasivadinę mums žinomais gyvūnais, vargiai juos primena. Šiltakūniai padarai tyliai šnopuoja leisdami vėsų orą pro mažytes ertmeles. Tvirtai stovėdami ant stangrių kojų lėtai kraipo tamsioje gilumoje paslėptus regėjimo organus, atidžiai stebėdami kiekvieną praeivį. Nenuostabu, jei likę vienį jie ima tyliai gausti, kviesdami į šį pasaulį kitus savo rūšies atstovus. Prisikvietę – šoka: pamažu kilnodami kojas ima lėtai suktis, jiems svetimame mūsų pasaulyje savo kūno linija užbrėždami savą, saugų erdės gabalėlį.
„Prologas“ dvelkia Endriekaus vaikystės atminimu – laukų ir pamiškių dvasia: neregima, bauginančia, bet tuo pačiu artima ir sava.
Bendražygė Aurelija Šimkutė
