Iki spalio 29 dienos Vilniuje („Forum Cinemas Vingis“) ir Kaune (M. Žilinsko dailės galerijoje“) vyks ITALŲ KINO KLASIKOS SAVAITĖ. Jų metu galima išvysti Roberto Rossellini, Michelangelo Antonioni, Federico Fellini ir kitų iškilių italų kino klasikų filmus. Plačiau apie juos bei italų neorealizmą – kiekviename ITALŲ KINO KLASIKOS SAVAITĖS seanse Vilniuje kartu su kolege Rasa Paukštyte filmus pristatanti kino kritikė Izolda Keidošiūtė.
***
Pokario metais karo nualintoje Italijoje gimė visai naujas kino reiškinys, vėliau pavadintas neorealizmu. Šis estetinis judėjimas, padėjęs pagrindus modernaus kino atsiradimui, neatsiejamas nuo pačios pokario Italijos situacijos. Neorealistai išsiugdė gebėjimą įžvelgti kasdienybės faktuose – tikrovės esmę, o personažais tapo tipiški skurdžios ir alkanos to meto Italijos gyventojai. Vienas neorealizmo ideologų, scenaristas Cesare Zavattini rašė: ‚,…karas padėjo mums pamatyti gyvenimą su jo kasdieninėmis vertybėmis.“
1945 metais atsirado filmas, kuris tapo naujos kino krypties neorealizmo manifestu – Roberto Rossellini ,,Roma – atviras miestas“ („Roma cittą aperta“). Jis pasakoja apie penkias 1944 metų dienas, kai Roma paskelbiama laisvu miestu. Jame italų pasipriešinimo bei vokiečių okupacijos įvykiai parodomi kaip įvairūs epizodai, kur įprastose buitinėse aplinkybėse veikia paprasti žmonės.
1946 metais sukurta „Paisa“ – dar vienas režisieriaus Roberto Rossellini pasiekimas. Filmą sudaro šešios tarpusavyje nesusijusios novelės, prasidedančios sąjungininkų išsilaipinimu Sicilijoje, iki Šiaurės Italijos išlaisvinimo, chronologiškai pagal geografinę padėtį išdėstytos lyg atkartotų Garibaldžio triumfo žygį per Italiją. „Paisa“ išreiškė tiek didvyriškus pasipriešinimo momentus, tiek vilčių žlugimą, dėl kurių kovojo ir mirė filmo herojai. „Paisa“ – tai karo meto panorama, kupina humoro, dramos, meilės, baimės ir šilumos.
Antruoju pagal svarbą neorealizmo filmu tapo 1948 metais sukurtas režisieriaus Vittorio De Sica filmas ,,Dviračių vagys“ („Ladri di Biciclette“). Filmas pasakoja apie tėvą ir sūnų, kuriems dviračio vagystė tampa viso filmo varikliu. Pagrindinį filmo personažą bedarbį suvaidino tikras darbininkas Lamberto Maggioranis. Režisierius apie savo atlikėją kalbėjo: „Būdas kaip jis judėjo, kaip atsisėsdavo, jo darbo nualintų rankų gestai, o ne aktoriaus rankos… Visa tai ir tiko filmui.“
Neorealizmas egzistavo trumpai, nepilnus dešimt metų. Tačiau nebūtų be jo to septintojo dešimtmečio kino, kai Italijoje filmus kūrė net keli genijai… Michelangelo Antonioni išgarsėjo kaip nuolatinės temos – žmonių tarpusavio susvetimėjimo analizuotojas, kaip savitas kino kalbos puoselėtojas. Jis – vienas pirmųjų režisierių, ėmusių naudoti planą – epizodą. Filmo „Nuotykis“ („L’avventura“, 1960 m.) idėja gimė režisieriui plaukiant jachta į vieną salą, kuomet paaiškėjo, kad dingo viena keleivė. Pagrindinį Klaudijos vaidmenį atliko epochos intelektualinė mūza Monica Vitti.
1962 metais neprilygstamasis Federico Fellini sukūrė savo asmeniškiausią ir stilistiškai originaliausią šedevrą ,,Aštuoni su puse“ (,,Otto e Mezzo“). Filmas atskleidžia menininko vidinį pasaulį, jo dvejones ir fantazijas, sapnus, atsiminimus, kurie pateikti kaip kinematografinis ,,sąmonės srautas“. F. Fellini sugebėjo parodyti kokie, kartais nekontroliuojami, impulsai lemia kūrėjo minties polėkį, kokie prieštaravimai gimdo meno kūrinį.
Idėją sukurti filmą „Medis klumpėms“ („L’albero degli zoccoli“, 1978 m.) režisierius Ermanno Olmi puoselėjo 20 metų. Ši minti jam kilo besiklausant senelio pasakojimų. Prieš pradėdamas filmuoti ilgai ir kruopščiai ruošėsi. E. Olmis pragyveno keletą mėnesių kaime ir bendravo su valstiečiais, kurie vėliau vaidino jo filme. Taip 1978 m. gimė filmas apie XIX a. trijų Lombardijos valstiečių šeimų gyvenimą. Mažiausiai režisierių domina pats siužetas, labiau domina jo personažų ryšis su žeme. Kasdienis gyvenimas ištisus metus. Matome žmonių džiaugsmus ir rūpesčius, kur susigyvena tarpusavio pagalba, naivumas ir gudrumas.
1945 metais gimęs režisierius Gianni Amelio – iš esmės neorealizmo bendraamžis, tačiau gerai įsisavino savo didžiųjų mokytojų pamokas ir liko ištikimas jų stilistikai. 1992 m. sukurta drama „Vaikų vagis“ („Il ladro di bambini“) – tai jausmingas ir jaudinantis pasakojimas apie karabinieriaus, kuris lydi našlaičius į vaikų namus, Sicilijoje išgyvenimus. Labai santūriai papasakota istorija gali iššaukti jautresnių žiūrovų ašaras, sukelti jų gailestį.
Autorius – Izolda Keidošiūtė
Plačiau apie ITALŲ KINO KLASIKOS SAVAITĖS programą svetainėje: http://kinopavasaris.lt/lt/italu-kino-klasikos-savaite
