Medus iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai paprastas produktas. Stiklainis, auksinė spalva, saldus skonis – tarsi viskas aišku. Tačiau pradėjus domėtis paaiškėja, kad medaus įvairovė yra gerokai platesnė. Vienas medus būna šviesus, švelnus ir beveik kreminis, kitas – tamsus, intensyvus, ryškaus aromato. Vienas greitai susikristalizuoja, kitas ilgiau išlieka skystas. Vienas labiau tinka arbatai, kitas – prie sūrių ar kepinių. Todėl renkantis medų verta žinoti kelis pagrindinius dalykus, kurie padeda nepasimesti tarp skirtingų rūšių.
Pirmiausia medaus savybes lemia augalai, iš kurių bitės rinko nektarą. Jei bitės daugiausia lankė liepų žiedus, medus gali turėti liepoms būdingą aromatą. Jei aplinkoje buvo daug grikių, medus dažnai būna tamsesnis, sodresnis, ryškesnio skonio. Jei bitės rinko nektarą iš įvairių pievų augalų, medus gali būti švelnesnis, mišresnio aromato. Dėl to medus nėra visiškai standartizuotas produktas – jis priklauso nuo gamtos, sezono, vietovės ir bitininko darbo.
Viena dažniausiai sutinkamų medaus rūšių yra pievų medus. Jis gali būti labai įvairus, nes surenkamas iš skirtingų žydinčių augalų. Dažnai toks medus būna švelnaus, malonaus skonio, todėl tinka kasdieniam vartojimui. Jį galima dėti į arbatą, košę, jogurtą, varškę ar naudoti desertams. Pievų medus dažnai patinka tiems, kurie nenori labai stipraus ar specifinio skonio.
Liepų medus paprastai išsiskiria savo aromatu. Jis gali turėti lengvą, maloniai žiedišką kvapą ir kiek ryškesnį skonį nei paprastas mišrus medus. Daugeliui liepų medus asocijuojasi su šaltuoju metų laiku, arbata ir tradiciniais namų ritualais. Tai viena iš tų rūšių, kuri dažnai pasirenkama ne tik dėl skonio, bet ir dėl emocinio ryšio su liepžiedžių arbata, jaukumu ir natūralumu.
Grikių medus yra visai kitoks. Jis dažniausiai būna tamsesnis, sodresnis, intensyvesnio kvapo ir skonio. Kai kuriems žmonėms jis atrodo labai vertingas ir išraiškingas, kitiems – per stiprus kasdieniam vartojimui. Grikių medus gali tikti tiems, kurie mėgsta ryškesnius skonius, nori medų derinti su sūriais, juoda duona, riešutais, kepiniais ar šiltesnio, gilesnio skonio patiekalais.
Rapsų medus dažnai būna labai šviesus ir greitai kristalizuojasi. Dėl to jis gali tapti beveik baltas, kreminės tekstūros. Kai kurie žmonės nustemba pamatę tokį medų ir mano, kad jis nenatūralus, tačiau greita kristalizacija rapsų medui yra būdinga. Jo skonis paprastai švelnus, todėl jis gali patikti tiems, kurie ieško lengvo, kasdienio medaus.
Miško medus gali būti gana skirtingas, priklausomai nuo vietovės. Jis dažnai būna tamsesnis, sodresnis, kartais turintis žolelių, sakų ar miško aromatą primenančių natų. Tai medus, kuris gali patikti žmonėms, ieškantiems ne tokio saldaus ir ne tokio „gėliško“ skonio. Jis įdomus deriniuose su duona, sūriais, riešutais ar šiltais gėrimais.
Taip pat galima sutikti aviečių, dobilų, facelijų, viržių ar kitų augalų medaus. Kai kurios rūšys būna retesnės, nes priklauso nuo konkrečių augalų žydėjimo, oro sąlygų ir bityno vietos. Kuo konkretesnė medaus rūšis, tuo svarbiau pasitikėti bitininku ar gamintoju, nes tik jis geriausiai žino, kokioje aplinkoje bitės rinko nektarą ir kokia augalų sudėtis galėjo dominuoti.
Renkantis medų, nereikėtų vertinti vien spalvos. Tamsesnis medus dažnai turi intensyvesnį skonį, bet tai nereiškia, kad jis visada geresnis už šviesų. Šviesus medus gali būti švelnus, labai malonus ir puikiai tikti kasdieniam vartojimui. Tamsus medus gali būti sodresnis, bet ne kiekvienam patiks jo stiprumas. Geriausias medus yra tas, kuris tinka jūsų skoniui ir naudojimo būdui.
Kitas svarbus dalykas – kristalizacija. Daugelis natūralaus medaus rūšių laikui bėgant susikristalizuoja. Tai nėra gedimo požymis. Priešingai, kristalizacija dažnai rodo natūralų procesą. Vienos rūšys kietėja greičiau, kitos ilgiau išlieka skystos. Jei norisi skystesnio medaus, galima stiklainį švelniai pašildyti šilto vandens vonelėje, tačiau nereikėtų jo kaitinti per stipriai.
Svarbu atskirti kristalizaciją nuo gedimo. Susikristalizavęs medus gali būti grūdėtas, tirštas ar kietas, bet jo kvapas išlieka malonus. Sugedęs ar rūgti pradėjęs medus gali skleisti rūgštų, mieles ar alkoholį primenantį kvapą, putoti, turėti dujų burbuliukų ar nemalonų skonį. Jei kyla įtarimų, geriau tokio medaus nevartoti.
Medų verta rinktis pagal paskirtį. Kasdieniam naudojimui prie arbatos, košės ar jogurto dažniausiai tinka švelnesnis pievų, rapsų ar liepų medus. Jei norisi ryškesnio skonio, galima rinktis grikių, miško ar kitą tamsesnį medų. Kepiniams tinka aromatingesnis medus, nes jis suteikia daugiau charakterio. Padažams ir marinatams galima rinktis tokį medų, kuris dera su rūgštumu, garstyčiomis, citrina, česnaku ar prieskoniais.
Geras būdas atrasti mėgstamą medų – ragauti mažesniais kiekiais. Užuot iš karto pirkus didelį stiklainį nepažįstamos rūšies, verta išbandyti mažesnę pakuotę. Taip lengviau suprasti, ar medus patinka su arbata, ar labiau tinka maistui, ar jo skonis nėra per intensyvus. Ilgainiui galima turėti net kelis skirtingus medaus stiklainius skirtingoms progoms.
Renkantis medų svarbi ir kilmė. Patikimas bitininkas ar gamintojas gali papasakoti, kada medus išsuktas, iš kokių augalų galėjo būti surinktas, kaip jį laikyti ir kuo viena rūšis skiriasi nuo kitos. Toks ryšys padeda geriau suprasti produktą ir išvengti nusivylimo. Medus nėra vien etiketė – tai sezoninis, nuo gamtos priklausantis produktas.
Galiausiai nereikia bijoti, kad pasirinksite „neteisingą“ medų. Skirtingos medaus rūšys nėra viena už kitą absoliučiai geresnės. Jos tiesiog skirtingos. Viena labiau tinka švelniems pusryčiams, kita – žiemos arbatai, trečia – sūrių lentai ar kepiniams. Kuo daugiau ragaujame ir domimės, tuo lengviau suprantame, koks medus mums patinka labiausiai.
Medus yra kur kas įvairesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jo spalva, skonis, kvapas ir tekstūra pasakoja apie augalus, sezoną ir vietą, kurioje dirbo bitės. Todėl verta į jį žiūrėti ne tik kaip į saldiklį, bet ir kaip į natūralų skonio produktą. Norint geriau suprasti šią įvairovę, verta plačiau pasidomėti tema skirtingos medaus rūšys.
