„Rojaus sodai“ – vieta, kurioje gera pasiklysti
Šių metų balandžio 7 dieną, ketvirtadienį, 17.00 valandą Kauno miesto muziejaus lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje (adresas L.Zamenhofo g. 4) atidaroma Violetos Latvytės tapybos paroda „Rojaus sodai“.
Tapytoja Violeta Latvytė Narbutienė šioje parodoje „Rojaus sodai“ eksponuoja darbus tiek sukurtus dar studijų metais (menininkė studijavo tapybą, Dailės akademijoje), tiek sukurtus visai nesenai. Taigi, parodoje yra atveriamas daugiau negu dvidešimties metų kūrybinis pjūvis.
Violetos Latvytės Narbutienės kūriniai užburia savo ryškiomis spalvomis bei ekspresyviais potėpiais. Menininkė savo kūriniuose nevengia vaizduoti ir biblijinių temų, tačiau, dažniausiai, jos yra laisvai interpretuojamos, nesilaikant griežtų kanonų, kas suteikia kūriniams laisvumo ir ekspresyvumo. Tačiau kai kuriuose kūriniuose – „Renesanso Madona“ (2001 m.), „Šventasis Juozapas su Kūdikėliu Jėzumi, pagal Austrijos Viktringo Abatijos Bažnyčios paveikslą“ (2005 m.) – menininkė griežtai laikosi šventųjų vaizdavimo taisyklių. Juose žymiai daugiau susikaupimo, potėpiai kur kas detalesni, dėmesys skiriamas nebe kūrinio nuotaikai, o tiksliam šventųjų asmenų perteikimui. Taip pat šioje parodoje menininkė eksponuoja ir studijų metais sukurtus kūrinius – „Jaunystė“ (1992 m.) bei „Šventasis Jurgis“ (1991 m.). Šie kūriniai tuojau pat išsiskiria iš kitų menininkės kūrinių. Nors jie yra nutapyti, kaip ir dauguma V. Latvytės Narbutienės kūrinių, ekspresyviai, naudojant ryškias spalvas, mėgaujantis plataus potėpio galimybėmis, tačiau juos vyraujančios spalvos kur kas tamsesnės, o kūriniuose vaizduojami personažai labiau mistifikuoti bei savyje nešantys vidinę paslaptį. Taigi, šioje parodoje atveriami trys menininkės V. Latvytės Narbutienės kūrybos sluoksniai – ankstyvoji kūryba, religinės tematikos kūriniai, bei ekspresyvūs darbai, kuriuose susimaišo religinė, mitologinė ir vidinį pasaulį perteikiančios temos. „Temos – tiesiog yra manyje, jos tokios“ – atsako menininkė, paklausta, kodėl jos kūryboje dominuoja minėtieji įvaizdžiai. „Ryte atsikeliu ir žinau ką šiandien tapysiu. Pirmiausiai einu į gamtą, pasivaikščioti – turiu nuostabią vietą, kurioje be manęs vaikšto mūzos. Grįžusi sėdu prie baltos drobės ir paveikslas gimsta savaime.“ – mintimis dalinasi tapytoja Violeta Latvytė Narbutienė.
Šioje parodoje menininkė atsiveria žiūrovams ir nori savo kūriniais papasakoti tai, kas ją pačią domina. Kūriniai tampa jos minčių išraiška. Kaip sako pati menininkė: „Žiūrovas turi panaršyti savo sielos kertelės tyloje ir klausytis savo širdies“. Iš tiesų, tam, kad menininkės kūriniai prabiltų, nepakaks tik užmesti greito žvilgsnio praeinant pro šalį. Kūrinys žiūrovą kviečia į save –paklaidžioti po ryškias pievas, kuriose ganosi avys („Cukriniai avinėliai“, 2015), arba nuklysti į tolimą tolimą praeitį, kurioje tėra tik Adomas su Ieva, besiilsintys šalia įstabiai žaliuojančios obels (diptikas „Rojaus soduose“, 2010), arba pasivaikščioti vingiuojančiu, kaip upė tiltu, virš kurio sklando nuostabaus grožio angelas („Skrydis“, 2016 m.). Tapytojos kūriniuose drąsiai galima pasiklysti, vaikštinėjant po nutapytus rojaus sodus. Ir šis pasiklydimas tikrai nebus pavojingas.
Paroda Lietuvių tautinės muzikos istorijos muziejuje veiks iki gegužės 18 dienos.
Menotyrininkė Neringa Krikščiūnaitė
