Nors Živilė baigė tik kelias spec. mokyklos klases, yra žingeidi, bendraujanti, jautri, rūpestinga. Ji padeda mamai, broliui, nuoširdžiai slaugė savo močiutę, šiuo metu lanko senas savo tetutes.
Babtų kraštotyros muziejuje apsigyveno lėlės. Jos padės mažiesiems lankytojams lengviau atsisveikinti su vasara, o jų teveliams ir mamytėms primins, kaip neseniai ir jie buvo vaikai. Tai Živilės Pikčiūnaitės lėlių kolekcijos paroda „Vaikystė nešuosi su savim“.
Živilė Pikčiūnaitė 1975 metais išvydo pasaulį pasiruošusi jį priimti vaikiškomis akimis – mergaitė nuo pat gimimo turi dvasinę negalią. Mamos ir brolio mylima Živilė jaučiasi saugi, laiminga. O ypač ją džiugina ir ramina giminių, artimųjų dovanojamos lėlės. Jų, atkeliavusių iš įvairiausių pasaulio vietų, Živilės kolekcijoje per penkiasdešimt.
Lėlės – Živilės draugės, rūpestis, paguoda. Su nerimu jas patikėjo muziejui, tačiau raminosi tuo, kad kolekcija suteks džiaugsmo kitiems, otai labai svarbu Živilės pasaulyje.
