Kai pirmą kartą pradėjau galvoti apie vaikų bibliotekėlę namuose, mano galvoje sukosi viena mintis – kaip suderinti tai, kas vaikui smagu, su tuo, kas jam naudinga? Vienoje lentynėlės pusėje stovėjo klasikinės pasakos – šilti, stebuklingi pasauliai, pilni princesių, drakonų ir išmintingų senolių. Kitoje – ryškiaspalvės enciklopedijos, kurios kantriai laukė, kol kas nors jas atvers ir pradės tyrinėti. Ilgai maniau, kad tai – du skirtingi pasauliai. Bet galiausiai supratau – jie puikiai papildo vienas kitą.
Pasakos užaugina smalsumą
Mano vaikas pirmas ėmė rodyti susidomėjimą knygomis per pasakas. Skaičiau jam prieš miegą, ir pastebėjau, kad tai ne tik ramina – tai sužadina klausimus. Kodėl vilkas toks piktas? Ar galima rasti tikrą gyvą milžiną? Ar tikrai egzistavo riteriai?
Šie „kodėl“ ir „kaip“ tapo tiltu į pažintines knygas. Ir tada supratau: pasakos moko vaizduotės, empatijos, moko sekti pasakojimą, bet tuo pačiu ir… pažadina norą sužinoti daugiau. Tarsi įžanga į didelį žinių pasaulį. Jos išmoko klausyti, o klausimai – tai pirmas žingsnis į pažinimą.
Enciklopedijos atsako į klausimus, bet tik tada, kai jų atsiranda
Kai pradėjome ieškoti atsakymų į klausimus, kuriuos kėlė pasakos, enciklopedijos pagaliau sulaukė savo laiko. Pirmoji, kurią atvėrėm, buvo apie gyvūnus. Nes pasakoje vilkas buvo blogietis, bet enciklopedijoje jis pasirodė… labai protingas ir svarbus ekosistemos dalyvis.
Taip pat knyga apie planetas atsirado po pasakos apie žvaigždes, o knyga apie dinozaurus – po istorijos apie milžinišką pabaisą. Kai pažintinės knygos vaikams atsiranda natūraliai – kaip atsakymas į vaiko klausimą – jos neatrodo kaip „mokymasis“, o labiau kaip lobio ieškojimas.
Derinys, kuris veikia – pasakos žadina, enciklopedijos maitina
Dabar mūsų namų vaikų bibliotekoje pasakos ir enciklopedijos gyvena draugiškai šalia. Kartais skaitome tik pasaką. Kartais tik ieškome, kokie paukščiai žiemoja Lietuvoje. O dažniausiai viskas susipina: skaitom pasaką apie princą, kuris keliauja per dykumą – tada aiškinamės, kur pasaulyje yra tikrosios dykumos, kas jose gyvena, ir kaip žmonės ten išgyvena.
Man ši pusiausvyra – tobula. Pasakos įkvepia, o pažintinės knygos įžemina. Vaikui tai padeda pasaulį pamatyti ne tik kaip stebuklų kupiną vietą, bet ir kaip vietą, kur galima viską paaiškinti, išmokti ir suprasti.
Ką iš to išmokau ir ką siūlau kitiems
Jei kuri bibliotekėlę vaikui, nesistenk rinktis tarp „naudinga“ ir „įdomu“. Abu šie pasauliai – ir pasakų, ir faktų – būtini, kad vaiko mąstymas vystytųsi visapusiškai. Įtrauk knygas, kurios kelia klausimus, ir knygas, kurios atsako. Dėl to vaikų domėjimasis pasauliu tampa natūralus, o skaitymas – džiaugsmas, o ne pareiga.
Ir dar – neleisk enciklopedijoms dulkėti. Padėk jas šalia pasakų. Net jei vaikas pradeda nuo drakono, gali būti, kad už kelių minučių jis jau tyrinės, kaip susidaro ugnikalniai.
Beje, viena enciklopedija mūsų bibliotekoje dabar turi lipduką su užrašu „Čia atsakymai į visus Kodėl“. Priklijuotas buvo po to, kai per vieną vakarą sūnus tris kartus liepė ją vėl ir vėl atversti. O aš? Aš pagaliau nebesijaučiu kaip gyvas Google’as – ir tai jau didelis laimėjimas!
