Nors laidotuvės yra labai skaudus ir širdgėlą keliantis procesas, mirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis. Todėl įdomu sužinoti keletą detalių apie laidotuves ir žmonių atsisveikinimo su mirusiaisiais tradicijas, kurios keitėsi bėgant metams.
- JAV kariškių laidotuvės. Laidojant JAV karinėms pajėgoms priklausantį kariškį, laidotuvių ceremonijos metu tinkamai laikoma vėliava rodo 4 žvaigždes. Kiekviena iš jų simbolizuoja kariuomenę, karinį jūrų laivyną, oro pajėgas ir jūrų pėstininkus.
- Karstas su varpeliu. Tabergerio karstas buvo sukurtas 1829 m. Jame buvo įmontuotas varpelis, kuris galėtų įspėti kapinių darbuotojus, jei vis dėlto pasirodytų, kad žmogus yra laidojamas gyvas. Kadangi tuo istorijos laikotarpiu atvejų, kuomet medikai neteisingai diagnozuodavo žmogaus mirtį, buvo pakankamai daug, šis specifinis karstas išgelbėjo ne vieną gyvybę.
- Profesionalūs raudotojai. Iki XX a. kai kurios europiečių šeimos samdydavo profesionalius gedėtojus, kurie laidotuvių ceremonijos metu būdavo nusiminę arba raudodavo. Kita vertus, kartais tokie atvejai pasitaiko ir šiandien – ne tik Europoje, tačiau ir Vakaruose.
- Gyvūnų laidotuvės. Jau nuo seno yra žinoma, kad drambliai ir šimpanzės laidoja savo mirusius gentainius, ant mirusių šeimos narių užmesdami lapų ir šakelių. Tai labai akivaizdžiai parodo, kad gyvūnai yra gerokai protingesni nei kai kurie žmonės galvoja.
- Neįprasta vieta kapinėms. Daugiabučių pastatų automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Hatisburge, Misisipėje, yra nedidelės kapinės. Sutikite, tai yra labai neįprasta mirusių laidojimo vieta.
- Gėlės ant karsto. Anuomet gėlės į laidotuves būdavo nešamos ir dedamos prie velionio karsto norint išreikšti gerą valią mirusiojo žmogaus dvasiai.
- Garsi airiška muzika. Tradicija garsiai groti muziką airiškose laidotuvėse prasidėjo dėl to, jog airiai tikėjo, jog tai galės padėti atbaidyti piktąsias dvasias. Tai taip pat buvo pasitelkiama ir siekiant įsitikinti, kad laidojamas žmogus tikrai neprabus. Šis veiksnys turi tam tikrą panašumą į XIX a. naudotą jau minėtą Tabergerio karstą, kuriame buvo įrengtas varpelis.
- Juodos spalvos drabužių dėvėjimas. Jei nėra nurodoma kitaip, šiandien laidotuvių metu yra įprasta dėvėti juodos spalvos arba tamsių atspalvių drabužius. Manoma, kad ši tradicija atsirado dar senovės Romos laikotarpyje, kuomet žmonės, susidūrę su artimojo netektimi, dėvėdavo tamsų toga (vilnonį drabužį). Ši tradicija taip pat buvo perimta ir britų – Viktorijos laikais juoda spalva buvo siejama su gedulu.
- Gėlės ir žvakės pradžioje buvo naudotos dėl kvapo. Gėlės (pvz., rožės, lelijos ar gvazdikai) simbolizuoja daugybę įvairių dalykų, todėl jos laikui bėgant išliko svarbia laidotuvių ceremonijos dalimi. Tačiau manoma, kad pradžioje gėlės ir žvakės buvo naudotos tam, jog padėtų eliminuoti nemalonų kvapą, kurį skleisdavo mirusio žmogaus palaikai. Tuo tarpu šiandien mirusiojo paruošimo laidojimui technologijos pasikeitė ir tapo gerokai tobulesnės, todėl gėlių ir žvakių naudojimas nebėra siejamas su minėtais veiksniais.
- Laidojimas buvo populiaresnis už kremavimą. Žvelgiant istoriškai, mirusiųjų palaikai buvo laidojami pačiais įvairiausiais būdais. Tačiau archeologinių kasinėjimų rezultatai rodo, kad kremavimas buvo dažnesnis anglosaksų laikotarpyje. Bėgant metams praktika pasikeitė ir palaikai imti dažniau laidoti. Tam didelės įtakos turėjo krikščionybė ir tikėjimas, jog miręs žmogus gali prisikelti, kuomet jis susitiks su Jėzumi Kristumi. Tačiau šiandien tiek laidojimas, tiek ir kremavimas yra pasirenkami pakankamai dažnai, pernelyg savo populiarumu neišskiriant nei vieno, nei kito.
- Graviruoti ir įvairių formų paminklai išpopuliarėjo Viktorijos laikotarpiu. Nors paminklų gamyba buvo žinoma per amžius ir įvairiose pasaulio šalyse, graviruotų ir įvairių formų paminklų gamyba išpopuliarėjo Viktorijos laikotarpiu Anglijoje. Tokia praktika išliko populiari ir iki šių dienų. Tik šiandien dažnai yra pasirenkami ne tik paminklai, tačiau ir antkapiai (https://www.kapu.lt/paslaugos/kapu-dengimas-plokstemis/).
Visi šie faktai rodo, kad žmonės skirtingose pasaulio dalyse taikydavo nevienodas laidojimo praktikas, tačiau visos tautos turėjo bendrumą – niekas likimo valei niekuomet nepalikdavo savo mirusių artimųjų palaikų.
