Naršai socialiniuose tinkluose ir vėl tas pats – kažkas atidarė naują verslą, kažkas kitas išvyko į Balį trečiam mėnesiui, o buvęs klasiokas Petras vėl pasikeitė automobilį į naujesnį. Ir apima toks kirminėlis… Atrodo, kad visi aplinkui juda į priekį, o tu sėdi tame pačiame taške. Svajonių yra, noro lyg ir yra, bet kai pažiūri į banko sąskaitą po mokesčių ir būsto nuomos, entuziazmas greitai išgaruoja. Kyla natūralus klausimas: kaip, po velnių, kažką pasiekti šiais laikas, jei neuždirbi tų mistinių „kelių štukų” per mėnesį?
Bet gal problema visai ne piniguose? O gal pinigai tėra patogus pasiteisinimas nieko nedaryti? Psichologai sako, kad didžiausi barjerai yra ne išorėje, o mūsų pačių galvose. Turtas ir sėkmė prasideda ne nuo didelio pradinio kapitalo, o nuo teisingo požiūrio. Galima turėti milijoną ir jaustis vargšu, o galima gyventi nuo algos iki algos, bet jaustis sėkmingu ir laimingu. Viskas priklauso nuo to, kaip mes matuojame tą sėkmę ir kokius įrankius naudojame savo tikslams pasiekti. O tie įrankiai dažnai nieko nekainuoja.
Svajonė ar Tikslas? Pradėkim nuo to
Pirmas žingsnis – nustoti svajoti ir pradėti planuoti. Skamba nuobodžiai? Galbūt, bet tai veikia. „Noriu būti turtingas” arba „noriu daugiau keliauti” – tai nėra tikslai. Tai yra svajonės, tokios plačios ir abstrakčios, kad net neaišku, nuo kurio galo pradėti. Psichologė Viltė visada pabrėžia, kad tikslas turi būti apčiuopiamas. Pavyzdžiui, vietoj „noriu keliauti”, tikslas galėtų būti: „Noriu per ateinančius 12 mėnesių sutaupyti 400 eurų savaitgalio kelionei į Romą”. Jau geriau, ar ne? Kai tikslas aiškus, pinigai tampa ne neįveikiama kliūtimi, o tiesiog resursu, kurį reikia gauti. Jei svajonė – „tapti laimingam”, tai kaip žinosi, kad jau pasiekei? Gal laimė yra tiesiog ramus rytas su kavos puodeliu be streso? Lietuvoje dažnai painiojam procesą su rezultatu. Manoma, kad nupirktas butas Vilniaus centre atneš laimę, bet pamirštama, kad procesas iki to buto gali atimti sveikatą. Reikia susitarti su savimi – ko iš tikrųjų norima? Ar to naujo telefono, ar tiesiog ryšio su artimaisiais?
Didžiausias turtas – laikas (ir kaip jo neišvaistyti)
Gerai, milijono nėra. O laiko yra? Dažnas atsakys, kad irgi ne. Bet pažiūrėkime atidžiau. Kiek laiko per dieną praleidžiama be tikslo naršant internete, žiūrint serialus, valandų valandas žaidžiant pokerį internetu viliantis greito laimėjimo, ar tiesiog skundžiantis gyvenimu? Statistikos lietuvis prie ekranų praleidžia valandų valandas. O jei tas valandas skirtume… mokymuisi? Pavyzdžiui, Jonas nori išmokti programuoti, kad galėtų dirbti laisvai samdomu specialistu. Jam nebūtinai reikia brangių kursų universitete. Jam reikia valandos kasdien su nemokamais resursais internete. Pinigų investicija – beveik nulis (neskaitant interneto sąskaitos). Rezultatas po metų – gali būti milžiniškas. Turtingi žmonės perka kitų laiką (samdo valytojas, vairuotojus, asistentus). Tie, kas neturi pinigų, turi investuoti savo laiką. Laikas yra pati brangiausia valiuta, kurios visi turime vienodai – 24 valandas per parą. Ir Lietuvoje mes dažnai jos nevertiname. Geriau padirbėsime viršvalandžius už kelis papildomus eurus, užuot tą laiką skyrę ilgalaikiam tikslui, kuris tuos eurus ateityje generuos pasyviai.
„Aš to nenusipelniau” sindromas
Tai turbūt vienas labiausiai paralyžiuojančių psichologinių spąstų. Labai lietuviškas bruožas – kuklumas, kuris dažnai virsta savęs nuvertinimu. „Ai, kur jau man…”, „Yra geresnių už mane”, „Kas aš toks, kad bandyčiau?”. Ir taip sėdima tame pačiame darbe dešimt metų, nors seniai jį išaugta. Baimė paprašyti didesnės algos. Baimė pradėti tą mažą kepyklėlę (o kas, jei nepavyks? Ką kaimynai pasakys?). Psichologai tai vadina „apsišaukėlio sindromu”. Atrodo, kad tuoj kažkas ateis ir pasakys: „Ei, tu tik apsimeti, kad moki šį darbą!” Šis sindromas ypač gajus tarp tų, kurie neturi finansinio užnugario. Juk jei turi „stogą”, rizikuoti lengviau. Bet jei esi vienas, baimė klysti yra didžiulė. Su saviverte reikia dirbti. Suprasti, kad klysti yra normalu. Ir kad tas Ignas, atidaręs kavinę, tikrai bijojo ne mažiau. Tiesiog jis darė nepaisant baimės.
Mažų žingsnelių galia (arba „Kaizen” lietuviškai)
Mes norime visko čia ir dabar. Geriausia – vakar. Galvojame, kad gyvenimas – tai pokeris, kur vienas geras ėjimas atneš kalnus pinigų. Jei per mėnesį netapau influenceriu su 100 tūkstančių sekėjų, vadinasi, viskas veltui. Jei per pusmetį nesutaupiau pradiniam būsto įnašui, vadinasi, niekada neturėsiu namų. Bet dideli tikslai taip neveikia. Yra toks japoniškas terminas „Kaizen” – nuolatinis mažų dalykų tobulinimas. Užuot bandžius per vieną dieną nubėgti maratoną (ir gauti traumą), geriau kasdien nubėgti 100 metrų daugiau nei vakar. Ta pati Miglė, kuri dabar Balio paplūdimyje, galbūt tam taupė trejus metus, atsisakydama kasdienės kavos išsinešimui iš madingos kavinukės. Atrodo smulkmena? Paskaičiuokime. 3 eurai per dieną yra apie 90 eurų per mėnesį. Tai virš 1000 eurų per metus. Štai ir lėktuvo bilietas į vieną pusę. Svarbu ne dydis žingsnio, o pastovumas. Geriau 1% geriau kasdien, nei 100% pastangų vieną kartą ir visiškas perdegimas po savaitės.
Išteklių paieška: pinigai nėra vienintelis atsakymas
Gerai, tarkime, tikslui tikrai reikia pinigų. Bet ar tikrai tavo pinigų? Galima ieškoti investuotojų. Galima rašyti projektus Europos Sąjungos paramai gauti (Lietuva vis dar puikiai ją įsisavina įvairiose srityse!). Galima, galų gale, pasinaudoti mainais (barteriu), kas Lietuvoje vis dar puikiai veikia. Lina nori naujos interneto svetainės savo keramikos dirbiniams, bet neturi 500 eurų programuotojui. Bet ji moka kepti nuostabius tortus. O programuotojas Tomas dievina tortus! Štai ir mainai. Lietuvoje vis dar labai stiprus socialinis kapitalas – draugai, giminės, pažįstami. Galima paprašyti pagalbos, patarimo. Galima rasti bendraminčių ir daryti kartu – taip pigiau ir linksmiau. Užuot galvojus „neturiu pinigų”, reikia klausti „iš kur galiu gauti reikalingų išteklių?”. Pinigai tėra vienas iš jų. Kiti – laikas, žinios, kontaktai, energija ir kūrybiškumas.
„Bet Petras jau…” – socialinio lyginimosi žala
Sėdima „Akropolyje”, geriama kava ir stebimi praeiviai. Visi atrodo tokie sėkmingi, su naujais telefonais, madingais drabužiais. O kur dar tas nelemtas „Instagramas”? Petras vėl naują mašiną nusipirko. O Aistė – naujame bute su vaizdu į Nerį. Ir prasideda… Savigrauža. „Man 28-eri, o aš vis dar nuomojuosi kambarį Fabijoniškėse su dviem draugais”. Šis nuolatinis lyginimasis yra didžiausias tikslų žudikas. Psichologai sako, kad mes linkę lyginti savo užkulisius su kitų scena. Mes nežinome, kad Petras tą mašiną pasiėmė lizingu ir dabar nemiega naktimis. Nežinome, kad Aistė tam butui įklimpo į 30 metų paskolą ir paniškai bijo prarasti darbą. Kai nustojama lyginti save su kitais, atsiranda begalė energijos. Vienintelis žmogus, su kuriuo verta save lyginti – tai tu pats vakarykštis. Ar šiandien padarei kažką geriau nei vakar? Ar išmokai vieną naują žodį angliškai? Puiku. Tu jau laimėtojas.
Baimė ir kaip ją „apgauti”
Bijoti yra normalu. Bijoti rizikuoti, kai neturi finansinės pagalvės – absoliučiai logiška ir sveika. Bet baimė dažnai būna didesnė už realią grėsmę. Ką daryti? Psichologai siūlo „susitarti” su baime. Viena iš populiarių technikų – vizualizuoti patį blogiausią scenarijų. Gerai, pradėjau tą mažą verslą su rankdarbiais ir bankrutavau. Kas tada? Prarasiu 500 eurų santaupų. Ką darysiu? Grįšiu į seną darbą (arba susirasiu panašų). Ar tai pasaulio pabaiga? Turbūt ne. Skaudu, bet išgyvenama. Dažnai, kai įvardijame baisiausią scenarijų, jis pasirodo nebe toks baisus. Kitas triukas – daryti bijant. Nesakyti sau „lauksiu, kol nebebijosiu”. Tas laikas niekada neateis. Tiesiog daryti mažą žingsnelį, drebančiomis kojomis. Kaip sakė viena protinga moteris: „Drąsa yra ne baimės nebuvimas, o veikimas nepaisant jos.” Baimė yra tik ženklas, kad išeinama iš komforto zonos. O tikslai visada gyvena už komforto zonos ribų.
Sėkmės apibrėžimas: ar tikrai viskas apie pinigus?
Galiausiai, o kas iš viso yra ta sėkmė? Lietuvoje vis dar gajus mąstymas, kad sėkmė – tai materialūs dalykai: namas, brangi mašina, vasarnamis Palangoje. Statusas. Bet ar tikrai? Ar žmogus, dirbantis nemėgstamą darbą 12 valandų per parą, kad išlaikytų tą namą ir mašiną, yra sėkmingas? O gal sėkmingesnis yra tas, kuris uždirba „ant Lietuvos vidurkio”, bet 17 valandą išjungia kompiuterį ir eina žaisti su vaikais į parką? Gal sėkmė yra turėti laiko paskaityti knygą? O gal išmokti groti gitara? Svarbu susidėlioti savo prioritetus, o ne tuos, kuriuos primeta visuomenė ar „Instagramas”. Kai tikslas nėra „tapti milijonieriumi”, o „gyventi ramų ir prasmingą gyvenimą”, pinigų poreikis drastiškai sumažėja. Galbūt tikslas yra ne uždirbti milijoną, o jaustis kaip milijonas? O tam kartais tereikia gero miego, skanaus maisto ir žmonių, kurie myli.
Taigi, kelias į tikslą nėra grįstas aukso plytomis. Ir tikrai nereikia laukti, kol loterijoje laimėsi tą milijoną, kad pradėtum gyventi. Didžiausi pokyčiai prasideda ne banko sąskaitoje, o galvoje. Viskas prasideda nuo sprendimo pakeisti požiūrį – į save, į laiką, į pinigus ir į pačią sėkmę. Nuo sprendimo nebesilyginti su kitais ir nuo supratimo, kad klysti yra žmogiška ir netgi būtina.
Užuot koncentravusis į tai, ko nėra (daug pinigų), reikia pradėti aktyviai dirbti su tuo, kas yra (laikas, protas, ryšiai, maži kasdieniai žingsneliai). Kelionė gali būti ilgesnė nei to Petro su nauju BMW, bet ji bus kur kas įdomesnė, prasmingesnė ir, svarbiausia, tavo. Ir tas jausmas, kai pasieki tikslą savo jėgomis, o ne tėvelių pinigais – jo nenupirksi už jokius milijonus.
Keli trumpi faktai apmąstymui
- Tyrimai rodo, kad pasiekus tam tikrą pajamų lygį (Lietuvoje tai galėtų būti vidutinis atlyginimas, leidžiantis patogiai gyventi), papildomi pinigai laimės lygio beveik nebekelia.
- „Kaizen” principas, arba mažų žingsnelių metodas, buvo vienas iš esminių Japonijos ekonomikos „stebuklo” variklių po Antrojo pasaulinio karo.
- Socialinis lyginimasis („Instagramo efektas”) yra tiesiogiai susijęs su padidėjusiu nerimo ir depresijos lygiu, ypač tarp jaunų žmonių.
- Psichologijoje „išmoktas bejėgiškumas” – būsena, kai manoma, jog nieko negalima pakeisti – dažnai atsiranda ne dėl realių kliūčių, o dėl nuolatinių ankstesnių nesėkmių ir neigiamos aplinkos.
- Laikas, skirtas tikslui pasiekti (pvz. naujų įgūdžių mokymasis), yra investicija su didžiausia ilgalaike grąža, skirtingai nei materialūs daiktai, kurie nuvertėja vos juos nupirkus.
