2016 balandžio 13 – gegužės 04 dienomis
“B Ė G I M A S … L A I K E…”
Kažkada perskaičiau tokią mintį: „kad kurtum, turi būti įsimylėjęs arba šiek tiek pakvaišęs, nes kai gerai gyveni, kurti nesinori.”
Kūryba – viena iš gyvenimo pažinimo formų, todėl kad dvasinis gyvenimas reikalauja iš tavęs sutelkto veiksmo ir įgūdžių gausos, kurie atsiranda tik darbinio proceso met
u. Įvairūs pergyvenimai, jautrumas ir nepaaiškinamas ilgesys suponuoja manyje norą išreikšti save per kūrybą. Kurdamas jaučiuosi ne toks vienišas.
Niekada neklausiau savęs, kodėl aš kuriu. Tai natūrali mano būsena.
Kartais tas jausmas apleidžia – tuomet jaučiuosi tuščias, bet ačiū Dievui tai netrunka ilgai. Kūryba mane džiugina, nes tuo metu būnu visiškai laisvas.
Pats kūrybos procesas suteikia man savotišką palaimos būseną, tai tarsi placebas, nes tuo metu galiu atsikratyti bet kokių problemų.
Manau, kūryboje geras kiekvienas pasirinktas stilius, kuris tikrai išreiškia vidaus būseną -tai vidinio gyvenimo išorinė forma. Visada domino santykis tarp kūrinio formos ir turinio, nes turinys gali kartotis, o forma kisti. Skausmas, meilė, liūdesys, vienatvė nuo amžių yra turinio tematika, bet savo forma kiekvienas menininkas ją išreiškia savaip.
Sutinku su mintimi, kad formos savybė – tai erdvės skaidymas, erdvės interpretacija.
Niekada nemąstau iš anksto apie išraiškos priemones. Visos kompozicijos gimsta tarsi savaime ir padiktuoja tolimesnį kūrybos procesą. Tai lyg savotiškas žaidimas, lyg nuotaikų ir būsenų atspindys laike.
Svarbiausia norėti kurti ir tai daryti su meile ir užsidegimu. Man svarbiausia – pats kūrybos procesas, o visa kita palieku žiūrovams ir kritikams.
Ričardas Vainas
