Kai netenki brangaus žmogaus, laikas sustoja. Viskas, kas anksčiau atrodė svarbu – darbas, sąskaitos, net socialiniai tinklai – staiga nublanksta. Mūsų šeimai taip nutiko, kai iškeliavo mama. Buvo jos valia – norėjo būti kremuota. Ir mes ją išgirdome. Bet štai kas nutiko po to…
Kai urna atsiduria tavo rankose – fizinis daiktas, laikantis tai, kas liko iš žmogaus, kurį pažinojai visą gyvenimą – kyla tiek klausimų, tiek emocijų. Ir vienas jų: „O kokią urną dabar pasirinkti?“ Pasirodo, kad urnų pasirinkimas nėra toks paprastas. Yra ne tik skirtingų dizainų, bet ir medžiagų, paskirčių, netgi… ideologijų.
Keraminės urnos: klasika, kuri kalba apie ramybę
Pradėkime nuo klasikos – keraminės urnos. Jeigu vaizduotėje matote baltą, švelnių formų urną, tikėtina, kad tai būtent keramika. Jos atrodo tarsi iš senų laikų – ramios, tyliai orios. Bet tuo pačiu jos gali būti tikrai šiuolaikiškos – su glazūromis, tekstūromis, netgi dekoruotos ranka.
Mano sesė iškart nusižiūrėjo vieną žalsvą keraminę urną – mama labai mėgo žolę, gamtą, žalumą. Kažkaip jautėsi, kad tai simboliška. Bet tuo pačiu kilo nerimas – o kas jei netyčia nukris? Keramika juk trapi. Taigi, jei renkiesi tokią urną – pagalvok, ar ji stovės namuose, ar bus laidojama. Namuose – tvarkoj. Kapinėse? Gal tada verta pagalvoti apie kitą variantą.
Ekologiškos urnos: kai svarbu ne tik kaip išeini, bet ir kaip grįžti
Šitas variantas mūsų šeimoje buvo netikėta naujiena. Ekologiškos urnos – dažnai pagamintos iš biologiškai suyrančių medžiagų. Popieriaus, smėlio, net kavos tirščių (rimtai!). Jos sukurtos tam, kad natūraliai susilietų su gamta – tarsi simbolinis sugrįžimas ten, iš kur atėjai.
Kai kurios netgi skatina augimą – urnoje galima sodinti medį. Ir tada mama tampa beržu. Ar obelimi. Ar net vyšnia. Ar tai ne gražu? Bet… tai ir labai jautru. Reikia būti pasiruošus paleisti. Visam. Ir leisti gamtai atlikti savo darbą.
Jeigu žmogus, kurio netekai, buvo gamtos mylėtojas – tokia urna gali būti tikras meilės gestas. Mažas, tylus, bet galingas.
Tvarios urnos: kai galvoji apie ateitį
Tvarumas šiandien yra daugiau nei mada. Tai mąstymo būdas. Ir netgi mirtyje mes galime rinktis tvariai. Yra urnų, pagamintų iš perdirbtų medžiagų – medienos, plastiko, net stiklo. Jos dažnai minimalistinės, bet išvaizdžios. Tarsi moderni interjero detalė, bet su aiškia žinute: „Aš gyvenau sąmoningai.“
Kai kurių jų gamyba netgi palieka mažesnį CO₂ pėdsaką. Taigi, jei velionis buvo žmogus, kalbėjęs apie klimato krizę ir taupęs plastikinius maišelius – šita kryptis gali būti būtent ta, kuri atspindi jo ar jos gyvenimo filosofiją.
O kaip išsirinkti tą vienintelę?
Nėra teisingo atsakymo. Ir jokio urnų gido pasaulyje, kuris pasakytų: „Šita yra tobula tavo mamai.“ Tu tiesiog sėdi, žiūri, mąstai. Prisimeni jos balsą, kvapą, tai, kaip juokdavosi. Ir tada kažkur širdyje jauti – „va čia“. Gal ta urna ir nebrangi, gal ne pati įmantriausia, bet… tokia jos. Tarsi mama pati ją būtų išsirinkusi.
Ir svarbiausia – nedaryk to vienas. Pasitark su šeima. Kartais kažkieno pastebėjimas gali atverti visai kitą prasmę. Mes irgi iš pradžių žiūrėjome į visai kitokius variantus, bet galų gale pasirinkome paprastą, žemišką keraminę urną. Be blizgučių. Be pretenzijų. Tiesiog… mamai.
Ir žinot ką? Tai jautėsi teisinga.
