Į Kauno pilį kviečia jausminga Sigitos Grabliauskaitės stiklo paroda „Alsavimas savimi“

Šių metų birželio 9 dieną (antradienį), 16.00 valandą Kauno miesto muziejaus skyriuje Kauno pilyje (adresas Pilies g. 17), IV aukšto parodinėje erdvėje atidaroma talentingos menininkės Sigitos Grabliauskaitės stiklo paroda „Alsavimas savimi“.

Pasak menotyrininkės Raimondos Simanaitienės, Kauno pilyje pristatoma stiklo menininkės Sigitos Grabliauskaitės autorinė paroda „Alsavimas savimi“, atspindinti menininkės pamėgtą gyvūno, šiuo atveju, artimo žmogaus draugo ir palydovo – žirgo ir šuns temą. Apie ją menininkė pirmiausiai kalba Simono Daukanto žodžiais. Knygoje „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ rašoma: „Senovės kalnėnai ir žemaičiai, traukdami į karę, du tarnu lygiai turėjo, beje, šunį ir žirgą, nesgi, ko kareivis jodamas negalėjo ant žirgo pakelti, tą jo šuo, įkinkytas į mažas rogeles, po jo vilko, beje, įkaištį (įsidedamą kelionei valgį) ir karės padargą, grįžtant iš karės, pydė (sunkiai traukė, tempė) grobį, nuo neprietelių sugrietą (sugriebtą, užgriebtą, paimtą). Jo žirgas buvo dar artimesniu draugu jo laimės ir nelaimės, nesgi jis nešė patį kareivį ir lygiai su juo mirė. Todėl jaunuomenė kaip kalnėnų, taip ir žemaičių senovėj nieku kitu nesirūpino, tiktai žirgų gražybe, kurių veislė visame pasauly buvo garsi ir gedaujama ne vien nuo grekonų ir rymionų dėl savo dailumo, seklumo (gražaus sudėjimo), greitumo ir stiprumo, bet dar ir paskesniuose laikuose yra garbinama ir nuo senųjų minima. Nuo to gali manyti kiekvienas, dėl ko iki šiai dienai nėra tos dainos žemaičių ir kalnėnų, kurioje nebūtų garbinamas jo bėras žirgelis. Nesgi senovėj tas tebuvo garsus jaunikaitis, kurs gražesnį žirgą turėjo, todėl kožnas pirmiau būt viso savo lobio išsižadėjęs, nekaip savo žirgą ligi gyvas kitam atdavęs. Nesgi šiandien dar yra sakoma į rūpestingą žmogų: „Ko nuliūdai, ar ne žirgą pardavęs“ arba: „Benuliūdo, it žirgo nustojęs“, arba: „Džiaugias, ar ne žirgą gavęs“; kaipgi senovėj kalnėnai ir žemaičiai taip didžiai mylėjo savo žirgus, jog, pačiam mirus, lygiai degino ant rogo (laužo) su pačiu jo žirgą, paskiau krikščionimis jau tapę, garsūs kareiviai sirgdami liepė savo karės žirgą pas save atvesti ir taip, veizėdami į jį, kaipo į savo draugą laimės ir nelaimės, numirė“.

Dar vienas žirgų studijų istorinis šaltinis menininkei tapo garsioji LDK riterio Kristupo Manvydo 1603 metais parengta knyga „Hippika“ – pirmasis žirgininkystės vadovėlis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje, išspausdintas Krokuvoje. Arkliais dailininkė domisi jau keleri metai, fotografuoja juos, turi sukaupusi įvairiausių meno kūrinių su žirgelio atvaizdu. Menininkė sako, kad meilė žirgams atkeliavo ne tik iš žirgo vertinimo tautoje, liaudies mene tradicijos, bet ir iš jos pačios šeimos palikimo (žirgais žavėjosi dailininkės senelis).

Taigi, grįžtant prie parodos, pirmiausiai derėtų pasakyti, jog dailininkė Sigita Grabliauskaitė dažniausiai kuria ciklais. (Jeigu prisimintume jos kūrybos pradžią, matytume, jog jau tuomet palaipsniui gimė optinių akcentų seriją „Mano žaislai“, įvairių „Ženklų“ plaketes, kiek vėliau atsirado plokštės su „Kaukių“, „Tulpių naktyje“ motyvais. Net kelis metus buvo dirbama ties skulptūrinėmis veidų atliejomis. Taip sukurtos stiklo skulptūrų grupės „Miegantys laike“ ir „Balti veidai“, daryti reljefiniai vyrų ir moterų torsai.

Sigitos Grabliauskaitės stiklo paroda
Sigitos Grabliauskaitės stiklo paroda

Šį kartą parodoje matome įdomią ekspoziciją, kurią sudaro dviejų ciklų stiklo plokštės, apjungtos pagrindinės parodoje atsispindinčios temos, kuri kaip jau minėta, yra susieta su žirgo bei šuns motyvu bei jų interpretacija. Vienas ciklas, sudarytas iš aštuonių kabančių plakečių, pristato kūrinius su daugybe nutapytų žirgų, kitame, šešių vienetų plokščių cikle, regime žirgus bendraujančius su aplink juos besisukinėjančiais šunimis. Čia vaizduojami ir kresni žemaitukai, ir grakštūs išlakūs trakėnai, ir mažieji poniukai. Menininkė atskleidžia jų charakterį, amžių, fizinį būvį, stovėseną – linksmą jaunųjų žirgų laigymą, subrendusiųjų poilsį ar nuovargį. Plokštėse pavaizduoti arklai nepaprastai skirtingi. Vieni – akivaizdžiai energingi, plevėsuojančiais karčiais ir visu kūnu šokantys jausmų šokį, kiti – laisvi, šuoliuojantys neaprėpiamoje erdvėje, treti stoviniuoja nuleidę galvą, šiek tiek pavargę ir ramiai rupšnojantys nematomą žolę. Žirgai, regis, semiasi jėgų tiek iš jos, tiek ir iš pačių savęs, tiek ir iš bendravimo su aplink besisukinėjais šunimis, kurie it gaivus oro pliūpsnis, darbuose žaismingumo, geros nuotaikos atmosferą, skleidžia laukimo, gal net būsimos medžioklės ar bendravimo su žmogumi nuojautą. Visgi visi šie gyvūnai “alsuoja savimi”, visi jie yra gamtos vaikai… Dailininkės tapyba ant stiklo ir kuria šį “alsavimą”: dažniausiai ji lengva, šiek tiek eskiziška, vietomis tarsi neišbaigta, padedanti išgauti įvairius nuotaikų niuansus. Visgi kai kuriuose vaizdiniuose piešinys įgyja preciziškumo, pabrėžiamas materialumas, fizinės gyvūnų savybės – oda, kailio šiurkštumas. Oksido ir teptuko pagalba grafiniuose piešiniuose sustiprėja siluetas, viena ar kita figūros detalė. Kai kurie žirgų ar šunų piešiniai netgi labai ryškūs. Juoda pigmento spalva, it akį verianti dėmė, dominuoja vaizdiniuose. Visa tai tik išryškina autorės motyvų stebėseną, jų atvaizdo skirtingumą ir interpretavimo galimybes. Prie visų paminėtų piešinio savybių, be abejonės, dar prisideda ir stiklo plokštės, kaip kūrinio pagrindo, ypatybės. Piešinys faktūringoje, kartais gumbuotoje plokštėje neatrodo akademiškai realistiškas, nes optinis stiklo blizgesys, plokštės tekstūros ir stikliškieji reljefai dematerializuoja gyvūnus, vaizdams suteikia laikinumo, meniškumo pojūtį.

Antrajame iš ciklų menininkė labai efektingai pasinaudoja koliažine erdvine kompozicija. Ji derina dviejų skirtingų spalvų ir formų (stačiakampė pagrindinė ir ją papildanti kita, ovalinė plaketė) stiklo plokštes, kurios persidengdamos ekspozicijoje sukuria ir kolorito, ir peršviečiamumo, ir vaizdo persipynimo efektus.

Menotyrininkė Dr. Raimonda Simanaitienė.

Paroda Kauno pilies IV aukšto parodinėje erdvėje veiks nuo 2015 metų birželio 6 dienos iki birželio 30 dienos.

Kauno pilies darbo laikas: II-VI 10.00 – 18.00 val.; VII 10.00 – 16.00 val.

Parašykite komentarą