Nuo šių metų kovo 14 dienos Kauno Žalgirio arenoje (adresas: Karaliaus Mindaugo pr. 50) veikia Lidijos Kuklienės tapybos paroda „Vėl norisi gyventi“.
Lidija Kuklienė gimė Radviliškio rajone, kaime netoli Šeduvos. Būdama 16 metų išvyko mokytis tekstilės į Kauno tuometinį St. Žuko taikomosios dailės technikumą. Gavusi paskyrimą į Kretingą, čia vaidino liaudies teatre, Klaipėdoje lankė dailės studiją. Baigė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedrą. Studijų metu šoko pantomimos trupėje. Dar vėliau pora metų važinėjo į Vilnių, kur studijavo magistrantūrą LEU. Kaip pati autorė teigia – „dailės mokausi ir kuriu (ir mokau kitus) jau 40 metų…..“. Šiuo metu L. Kuklienė gyvena Kretingoje, dėsto VDA Klaipėdos fakultete, yra rafinio dizaino programos koordinatorė, docentė.
„Mano tapybos siužetai – šiek tiek pakeistas peizažas, netikėtos detalės, kurių natūroje nėra. Žemės alsavimas, metų laikų nuotaikos, nesustojančio augimo ir kaitos deklaracija“, – apie savo kūrybą kalba pati autorė.
„Mano meninis melas – į pozityvo ir romantikos pusę, to pozityvo, kurio giliai širdyje ilgisi (tikiu) kiekviena gyva būtybė. Puikus darbas yra tas, kuriame, plastiniu požiūriu, lyg ir nieko ypatingo neatvaizduota, bet juntamas tarsi lengvas kvėptelėjimas, jautrus, nesugaunamas “ach…“, kurio žodžiais nenusakysi, kurį gali pamatyti tik vidinėmis akimis ir pajusti šeštu pojūčiu.“
„Maurice Merlau-Ponty knygoje „Akis ir dvasia“ radau tokią citatą, kuri, man rodos, labai taikliai atspindi mano gyvenimo filosofiją: „Miške aš dažnai jausdavau, jog tai ne aš žiūriu į mišką. Tam tikromis dienomis jausdavau, kad tai medžiai žiūri į mane, tai jie man kalba… Aš buvau tenai, klausiausi… manau, kad tapytojas turi būti pervertas visatos, o ne norėti ją perverti… Tai kas vadinama įkvėpimu, suvoktina paraidžiui: iš tiesų yra būties įkvėpimas ir iškvėpimas, būties alsavimas; veiksmas ir kęsmas atskiriami taip sunkiai, jog nebežinai, kas regi, o kas regima, kas tapo, o kas tapoma.“
Paroda veiks iki 2017 metų balandžio 23 dienos.
Maloniai kviečiame.
