Metų laikai etnografiniuose regionuose

Šių metų gegužės 22 dieną 16.00 valandą Povilo Stulgos lietuvių tautinių instrumentų muziejaus kiemelyje (adresas L. Zamenhofo g. 12) suskambės „Pavasario muzika“ – sutartinės, aukštaičių tradiciniai liaudies instrumentai (daudytės, ragai, skudučiai, sekminių ragelis, ožragis, kanklės, dūdmaišis), taip pat žemaitiška kapelija (bandonija, smuikas, cimbolai, basetlė). Vaikai, jaunimas, studentai giedos sutartines ir muzikuos tradiciniais liaudies instrumentais.

Mūsų šalis Lietuva nors ir nedidelė, tačiau labai turtinga savo gražia gamta, talentingais ir darbščiais žmonėmis, ir nepakartojama tradicine tautine kultūra. Lietuva turi penkis etnografinius regionus. Kiekvienas jų skiriasi ne tik savo tarme, tautiniu kostiumu, bet ir muzika.

Ragais dažnai buvo atliekama apeiginės paskirties lauko muzika – trimituodavo pavasarį į laukus išėję artojai, per Sekmines jais sutikdavo pargenančias gyvulius merginas, ragai gaudė melstuvėse – piemenų šventėje, per šienapjūtę, rugiapjūtę, jaunimo susibūrimuose. Ir dabar ragų muzika skamba įvairių švenčių metu, ji mėgstama jaunimo.

Ožragiu tirliuojamos improvizacinės melodijos, maršai, liaudies dainos, šokiai. Dažniausiai ožragiu grodavo kerdžius ganydamas, taip pat per vestuves, vakarėlius.

Sekminių ragelis  neatsiejamas nuo piemenuko gyvenimo. Ganant bandą jis sekminių rageliu išdainuodavo visus savo vargus ir džiaugsmus.

Koncerte ožragiu ir sekminių rageliu tirliuos 2015 metų respublikinio liaudies muzikos atlikėjų konkurso „Tramtatulis“ laureatas Redas Jakubčionis.

Skudučiai vieni  seniausių instrumentų pasaulyje. Vienas skudutis – vienas garsas. Skudučių  muzika kuriama iš atskirų ritmo formulių. Tai labai archajiška. Koncerte bus grojama iš builio, medžio pagamintais skudučiais, taip pat liaudies meistro Alberto Martinaičio pagamintais skudučiais iš akmens.

Metų laikai etnografiniuose regionuose
Vitalijaus Rykovo nuotr.

Kanklės yra vienas seniausių lietuvių liaudies instrumentų. Jos minimos dainose, pasakose, padavimuose. Sakoma, kad šis instrumentas gali kalbėti arba raudoti žmogaus balsu.  Po dienos darbų, sambrėškoje, šiaurės rytų aukštaičių kanklininkas Petras Lapienė kanklių garsais apdainuodavo jį supančią gamtą: gegutę, sode kukuojančią, antelę, ar žalią berželį.

Dūdmaišis Lietuvos krašte pirmą kartą minimas švedų istoriko Magnuso Olauso „Šiaurės tautų istorijoje“, išleistoje 1555 metais. Lietuvoje dūda buvo vadinama įvairiai: ūkas, maišinė, murenka, kūlinė, kūlinė dūda, labanarska dūda, dūda raginė. Šiuo metu dūdmaišis atgimęs, juo galima išmokti groti Etnomuzikavimo kursuose Visagine.

Cimbolai  į Lietuvą pateko viduramžiais iš Lietuvos didžiosios kunigaikštystės slavų kraštų. Pirmąkart minimi Jono Bretkūno Biblijos vertime (1579–1590 m.). Cimbolai buvo paplitę pietryčių ir Rytų Lietuvoje, Užnemunėje, Mažojoje Lietuvoje, buvo žinomi ir Žemaitijos pietuose.

Bandonija – 1840 m. bandoniją sukonstravo H. Bandas (Vokietija). Žemaitijoje ėmė plisti nuo XIX a. II pusės.  Nuo XX a. I pusės  vartojamos ir vietinių meistrų darbo bandonijos.

Visų šių tradicinių liaudies muzikos instrumentų skambesį bus galima išgirsti Povilo Stulgos lietuvių tautinių instrumentų muziejaus kiemelyje (L. Zamenhofo g. 12) gegužės 22 dieną 16.00 valandą vyksiančiame koncerte.

Parašykite komentarą