Dar nuo senų senovės, daržus lietuviai skubėdavo pradėti dirbti balandžio 25 dieną. Tądien buvo minimos šv. Morkaus vardynos, kurios žymėjo pavasario sėjos darbų pradžią. Tad nenuostabu, jog ši diena yra pats tas metas sėti morkoms. Šios daržovės – tai vienas iš pagrindinių, žmogaus organizmui reikalingų, mineralinių medžiagų, mikroelementų, vandenyje tirpių vitaminų, karotinų ir virškinamosios ląstelienos šaltinių. Pagal naudingų sveikatai medžiagų kiekį morkos yra vienas vertingiausių šakniavaisių žmogaus mitybos grandinėje, o populiarumu nusileidžia tik bulvėms.
Manoma, kad valgomosios morkos tėvynė yra Vidurinė Azija, o šias daržoves galėjo auginti jau ir senovės egiptiečiai, maždaug prieš 5 tūkst. metų. Įdomiausia tai, kad tuo metu morkos buvo ne mums įprastos oranžinės, o violetinės, geltonos, raudonos ir netgi baltos bei juodos spalvos. Tačiau tuomet jų maistui nenaudojo. Tai buvo vaistinis augalas ir dažniausiai vartojamas aistrai sužadinti. Nieko keisto, kad šis, jaunystės ir grožio šaltinis išliko populiarus ir iki šių dienų.
Tad kada geriausia sėti morkas?
Ankstyvąsias morkas reikėtų pasėti kuo anksčiau, vos tik sušyla dirva. Sėjos laiką pasirinkite pagal veislę – ankstyvosios veislės sėjamos šalpusniui pražydus (balandžio 20-25 d.), o pražydėjus paprastajai ievai ir vyšniai (balandžio 25 d.-gegužės 5 d.) – vidutinio ankstyvumo. Morkas, kurias numatėte valgyti žiemą, sėkite balandžio pabaigoje, ar gegužės pirmoje pusėje. Tada dirva jau būna įšilusi ir sėklos greitai sudygsta.
Per anksti pasėtos, vėlyvosios morkos per žiemą neišsilaikys, o suvėlinus sėją, sumažėja derlius. Tad morkas reikia spėti pasėti iki pražystant darželiniam jazminui.
Morkas, tai pat, galima pasėti prieš žiemą. Sėjama lapkričio-gruodžio mėn. į sušalusią dirvą sausomis sėklomis, kad iki pavasario nesudygtų, nes iššals daigai. Rudenį pasėtos morkos, duoda ankstyvą derlių. Tačiau šios morkos vartojamos tik vasarą, ilgai laikyti jos netinkamos.
